Naujienos

Elektros ir automatikos specialistas Andrius Meržvinskas: Panevėžio neįmanoma išaugti

Elektros ir automatikos specialisto Andriaus Meržvinsko gyvenime rutinos mažai. Jis vadovauja vienos sėkmingiausių regiono įmonių komandai, įgyvendina įspūdingus projektus su Lietuvoje ir pasaulyje garsiomis gamyklomis, laisvalaikiu keliauja po neįprastas šalis, visureigiu skrodžia Afrikos smėlynus. Mokykloje nekantravęs, kada galės išvykti iš gimtojo miesto, dabar A. Meržvinskas įsitikinęs, kad Panevėžyje galimybių apstu – tereikia jas išnaudoti.

Andriau, esate automatikos ir programavimo skyriaus vadovas įmonėje „Automatikos sistemos“. Kaip paprastais žodžiais apibūdintumėte savo skyriaus darbą?

Užsiimame įvairių pramonės šakų procesų automatizavimu ir programavimu. Pavyzdžiui, pieno ar sulčių apdirbimo įmonė gauna žaliavų, o mes automatizuojame visą procesą, kad tos žaliavos būtų apdirbtos iki galutinio gaminio. Daugiausia orientuojamės į maisto pramonę – dirbame su didelėmis pieno, sulčių, alkoholio pramonės įmonėmis. Tarp jų – „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Gubernija“, „Eckes-Granini Lietuva“, „Tetra Park“, „Alfa Laval“ ir kt. Mano užduotis – prižiūrėti, kuruoti projektą nuo planavimo iki galutinio rezultato.

Ar dirbate tai, ką visada ir norėjote?

Aš visiems sakau: niekada nesakykite niekada. Pats išbandžiau visokių darbų. Yra tekę ir namus dažyti, ir automobilius remontuoti, ir vestuves fotografuoti, renginius vesti, didžėjauti. Niekada neplanavau, kad studijuosiu elektrą ir automatiką. Kai studijavau, sakiau, kad niekada nedirbsiu pagal specialybę. Išėjo taip, kad jau keturioliktus metus sukuosi šioje srityje.

Kas užlaikė?

Gal pasisekė – reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Labiausiai norėjau būti projektuotoju, bet maniau, kad neįstosiu į architektūrą. Bandžiau studijuoti Karo akademijoje – nepatiko. Tuomet įstojau į automatikos ir valdymo programą Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultete.

Pirmo kurso pabaigoje į universitetą atvyko vienos iš didžiausių Lietuvos įmonių, gaminančių elektrotechnikos įrenginius, gamybos vadovas ir papasakojo, kad ieško inžinierių. Nuėjau darbo pokalbio... ir taip netyčia nuo antro kurso pradėjau dirbti elektros ir automatikos projektuotoju-inžinieriumi. Darbas apėmė valdymo spintų ir įrenginių išdėstymo projektavimą, todėl priminė architektūrą, apie ką ir svajojau (juokiasi).

Jeigu kasdien reikėtų daryti tą patį – skylę išgręžti, varžtą įsukti, – turbūt tik kokį mėnesį ištverčiau. Mane įkvepia ir motyvuoja nežinojimas, kas bus kitą dieną: koks projektas, kokio sudėtingumo, kuo unikalus. Patinka nuolatinis tobulėjimas, nauji iššūkiai ir pasitenkinimas, kai galiausiai viską įveiki.

Koks buvo įspūdingiausias įgyvendintas projektas?

Po pusmečio jau dirbau su dideliais projektais, per 7 metus jų įgyvendinau apie 40. Didžiausias būtų Vilniaus dumblo apdorojimo įrenginių projektas. Jis buvo grandiozinis, truko 3 metus. Paskui niekas nebeatrodė baisu, net jei ilgainiui iššūkiai vis didėdavo.

Su kokiais iššūkiais susiduriate šiandien?

Perėjęs į šią įmonę kurį laiką vadovavau techniniam skyriui, paskui tapau inovacijų plėtros vadovu. Tada ir kilo idėja įkurti automatikos ir programavimo skyrių. Anksčiau įmonė užsiimdavo tik elektrotechnikos ir automatikos įrenginių gamyba, paleidimu. Dabar jaučiame, kad užsakovai nori kuo daugiau procesų automatizuoti, sumažinti žmogiškųjų klaidų. Tik laiko klausimas, kada šis poreikis išplis.

Mano skyrius dirba tik antrus metus, bet galiu pasidžiaugti, kad įgyvendiname pasaulinio lygio projektus. Pavyzdžiui, neseniai laimėjome konkursą ir pradėjome projektavimo, procesų programavimo ir valdiklių spintų gamybą „Shell“ naftos platformos HVAC (liet. šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo) sistemai. Platforma gaminama Kinijoje ir bus transportuojama į Šiaurės jūrą. Projektas labai įspūdingas ir žada daug įššūkių, nes visas valdymas dubliuotas – t. y. vienoje sistemos dalyje įvykus gedimui procesas nenutrūks ir darbą perims kita dalis.

Kas labiausiai motyvuoja šiame darbe?

Aš labai nemėgstu rutinos. Jeigu kasdien reikėtų daryti tą patį – skylę išgręžti, varžtą įsukti, – turbūt tik kokį mėnesį ištverčiau. Mane įkvepia ir motyvuoja nežinojimas, kas bus kitą dieną: koks projektas, kokio sudėtingumo, kuo unikalus. Patinka nuolatinis tobulėjimas, nauji iššūkiai ir pasitenkinimas, kai galiausiai viską įveiki.

Mūsų skyriaus specifika – kokių projektų norime, tokių ir ieškome. Net jei kartais būna baimių, imamės iniciatyvos ir vis tiek viską padarome. O patys projektai... fantazijos dalykas. Šiandien gali kurti transportavimo liniją akmens pramonei, o kitą dieną – faršo maišymo aparatą (juokiasi).

Tarp akmens ir faršo, atrodo, nemenkas skirtumas...

Žiūrint iš elektros ir automatikos pusės, skirtumo nėra. Nebent tai, kad reikia suprasti jų apdorojimo technologiją – kokie reikalingi matavimai, kur sveriama, kas ir ką šildo, kada ir kur nuveža, kokia seka viskas vyksta. Tai aiškinamės su konkrečių įmonių technologais. Perpratus technologinį procesą, nebelieka skirtumo, kokia pramonės šaka.

Ar dėl automatizavimo technologijų žmonės lieka be darbo?

Bet kokį mechaninį, elektrinį ar automatinį įrenginį turi kas nors aptarnauti. Gal bus mažiau pakuotojų, krovikų, pervežėjų, gal serijinėje gamyboje dalį žmonių pakeis robotai, bet atsiras ir naujų pareigybių. Kažkas tą robotą turi aprūpinti žaliavomis, remontuoti ir t.t.

Pavyzdžiui, prieš pradedant gaminti naują sūrio, sulčių ar kokio kito produkto partiją, visa įranga turi būti išvalyta ir dezinfekuota. Prieš 30 ar daugiau metų įmonės darbuotojai turėdavo viską išardyti ir kiekvieną vamzdį, sklendę ar sujungimą išplauti šepečiu. Dabar dirbame su uždaros sistemos plovimo stotelėmis. Viskas plaunama automatiškai. Plovėjų nebereikia, bet atsirado plovimo stotelių operatorių poreikis.

Palaipsniui vienų pareigybių reikšmė sumažėja, bet atsiranda kitos, patrauklesnės. Žmonėms tiesiog reikia tinkamu laiku persikvalifikuoti.

Tęsiant temą apie darbo vietas. Ar sunku Panevėžyje rasti darbuotojų?

Sunku. Ir kasmet sunkiau. Jeigu atrandame tinkamą žmogų, stengiamės jį kiek įmanoma saugoti, motyvuoti, padėti tobulėti. Su universiteto atstovais ir kolegomis iš kitų įmonių sutariame, kad reikia medį lenkti kol jaunas – nuo 8 ar 9 klasės pradėti važinėti po mokyklas ir pasakoti jaunimui, kad Panevėžyje – puikios karjeros galimybės.

Turbūt verta pasakoti ir apie inžinerinių studijų programų pranašumus, nes fizika, matematika ir kiti tikslieji mokslai daug kam kelia išgąstį.

Realiame gyvenime užtenka daugybos lentelės ir kelių formulių. Jeigu jų nežinai, visada gali rasti kur pasižiūrėti. Aišku, bendras supratimas, kaip vyksta skaičiavimai ar fizikos dėsniai, reikalingas, bet jis išugdomas dar mokykloje. Na, ir domėtis technologijomis reikėtų, suvokti veikimo principus. Smalsumas, tinkamas požiūris ir kitos asmeninės savybės svarbiau nei teorinės žinios. Jauniems žmonėms nereikėtų imti į širdį, jei kažkas nesiseka, kažko nesupranta. Universitetas moko tik bendrųjų dalykų, o kiekvienoje įmonėje reikia specifinių įgūdžių, kurių išmokstama darbo vietoje, jeigu tik yra noro stengtis ir tobulėti.

Neįmanoma išaugti Panevėžio. Panevėžį, Kupiškį ar Pasvalį gal ir buvo galima išaugti prieš daug metų, bet šiais laikais visas pasaulis atsiveria iškart už namų durų. Didžiąją dalį darbo aš galiu atlikti iš bet kur, kad ir Šri Lankoje būdamas.

Ar Panevėžys jums padėjo pasiekti tai, ką dabar turite?

Taip. Čia veikia didžiausios elektrotechnikos įrenginius gaminančios įmonės. Turbūt nėra kito Lietuvos miesto, galinčio pasiūlyti tiek karjeros ir tobulėjimo galimybių baigusiems elektros inžinerijos studijas. Regione veikia keliasdešimt skandinaviško kapitalo įmonių, jų veikla kažkiek susijusi su elektra ir automatika. Visoms labai trūksta specialistų. Susisiekimas iki Vilniaus, Kauno, Rygos puikus. Reikėtų, kad jauni žmonės rinktųsi mūsų miestą. Panevėžys gali pasiūlyti daug galimybių – tereikia pasinaudoti.

Bet ar nėra jausmo, kad po truputį išaugate Panevėžį?

Neįmanoma išaugti Panevėžio. Panevėžį, Kupiškį ar Pasvalį gal ir buvo galima išaugti prieš daug metų, bet šiais laikais visas pasaulis atsiveria iškart už namų durų. Didžiąją dalį darbo aš galiu atlikti iš bet kur, kad ir Šri Lankoje būdamas.

Panevėžys jūsų neriboja ne tik profesine prasme. Žinau, kad mėgstate keliauti.

Taip, aš – įdomesnių kelionių mėgėjas. Mėgstu keliauti su palapine, šiemet su šeima automobiliu apvažiavome Balkanus. Pernai su kolega dalyvavome labdaringame ralyje – per 3 savaites įveikėme 10 tūkst. km nuo Panevėžio iki Gambijos. Ralio esmė – kuo senesnis automobilis. Jeigu jam 25 metai ir daugiau, net nemoki startinio mokesčio. Kadangi ralis labdaringas, vežėme žaislų ir rankdarbių priemonių vaikams, įrankių – kaimo bendruomenėms. Toks hobis tikrai paįvairina kasdienybę.

Ar esate sėkmingas žmogus?

Manau, kad taip. Man pavyko tinkamu laiku būti tinkamoje vietoje. Stovint tinkamoje vietoje ir žiūrint, kaip galimybės eina pro šalį, aišku, nieko nebus. O aš visas galimybes kiek įmanoma išnaudoju.

© Gedimino Kartano nuotrauka