Naujienos

Įtrauktas robotikos sūkurio

Nors panevėžietis Povilas Urbonavičius yra dvyliktokas, tačiau robotikos meno jis jau moko kitus. Į mokytojo kėdę Technologijų mokymo centre sėdęs jaunuolis juokiasi, jog šis darbas tarsi pats jį susirado. Vienas talentingiausių savo kartos panevėžiečių robotikos specialistų, devyniolikmetis Povilas Urbonavičius yra Panevėžio 5-osios gimnazijos abiturientas. Kaip ir įprasta jaunam žmogui, kasdien jis užsiima įvairiausiomis veiklomis, tačiau labiausiai gimnazistą traukia technologijos: robotika, 3D spausdintuvai, elektronika, programavimas, visų tipų mechanizmai, automobiliai.

„Prioritetas man kol kas yra mokslai, nes egzaminai jau ant nosies. Norėtųsi išvykti studijuoti su technologijomis susijusią specialybę, gal net pradėti kokį su tuo susijusį minimalų verslą, o vėliau jį išvystyti į kažką didesnio“, – planais dalijasi Povilas.

Robotika jis susidomėjo prieš šešerius metus. Kartą, vedamas smalsumo, susirado Panevėžyje veikiantį robotikos būrelį. O ten sparčiai ėmė plėstis draugų, bendraminčių ratas. Komanda taip įsivažiavo, jog padedami buvusio mokytojo panevėžiečio Giedriaus Liaučio pradėjo vystyti netikėčiausias savo robotikos idėjas. „Robotika mane sužavėjo tuo, kad ją išmanydamas pats gali pasigaminti, ką tik nori, o su savo idėjomis dar gali ir varžytis, bendrauti su žmonėmis iš kitų miestų ar šalių“, – sako Povilas.

Viskas viename

Robotikos pasaulis dažnam vis dar atrodo sunkiai įkandamas ir mažai suprantamas. P. Urbonavičius aiškina, jog robotika – lygiai toks pat mokslas kaip ir kiti.

„Paprastai paaiškinus, mes užsiimame įvairiausių idėjų įgyvendinimu, bet vis tiek orientuojamės į robotiką. Mes bandome konstruoti robotus, su jais važiuojame į tarptautines varžybas, kartais laimime prizų“, – pasakoja Povilas. Dažniausiai pats konstravimas susideda iš skirtingų etapų – roboto projektavimo, jo atsispausdinimo 3D spausdintuvu. Tuomet į atspausdintą karkasą – roboto kūną – sudedamos „smegenys“, – taip vaizdžiai vadinama elektronika, padedanti robotui veikti. O tada, pasak pašnekovo, lieka sunkiausia dalis – tiksliai užprogramuoti robotą ir išbandyti jį praktiškai. „Mane žavi, kad pats galiu nebrangiai pasigaminti, ką tik noriu, galiu vystyti visokiausias idėjas bei lengvai pritaikyti sprendimus įvairiausioms kasdienėms problemoms spręsti“, – kalba Povilas. Jį žavi ir tai, kad robotikos mokslas nėra tik robotai ir konstruktoriai. Tai kur kas platesnė sritis, apibrėžianti visas technologijas: elektroniką, programavimą, mechaniką, projektavimą.

Robotai, mėgstantys išsiskirti

P. Urbonavičius svarsto, jog labiausia jį kurti ir savo išradimais dalytis su kitais motyvuoja išgirsta nuomonė, patarimai, paskatinimai. Vaikinas mielai priima ir kritiką. Ji, anot jo, tik padeda patobulinti savo išradimą. „Tiesa ir tai, kad pasidalinus idėja, gali pamatyti, ar atsirastų tokios prekės paklausa, ir galbūt galiausiai išvystyti iš to verslą“, – pabrėžia Povilas. P. Urbonavičius kuklinasi per ilgą savo robotikos istoriją dar nedaug kuo galintis pasigirti. Visgi jaunojo robotisto kraityje ne vienas ir tikrai ne du apdovanojimai už inovatyvias idėjas. „Bet aš dalyvauju ne dėl prizų, apdovanojimų, o tam, kad pasilinksminčiau, gerai praleisčiau laiką. Galbūt todėl ir mano robotai Lietuvoje labiau žinomi kaip keistesni, nematyti, lyg iš piršto laužti. O man tokie išskirtiniai robotai labiau prie širdies ir suteikia daug gerų atsiminimų iš varžybų“, – šypteli robotistas.

Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Sekundė“.