Naujienos

Panevėžio robotikos varžybų centro „RoboLabas“ vadovė: nebijau naujovių

Panevėžys jau kurį laiką gali didžiuotis tapęs didžiausio Lietuvoje robotikos varžybų centro „RoboLabas“ namais. Nėra abejonių, kad netrukus centras garsins Panevėžį ir užsienyje. Prie jo vairo stojanti viena inovatyviausių šalies pedagogių Vaida Šiaučiūnė teigia, kad naujovių visiškai nebijo, o begalybė – jai ne riba.

Vaida, ar jau spėjote apsiprasti su naujomis pareigomis?

Viskas yra įmanoma, reikia tik laiko ir noro – visada taip save motyvuoju. Taip ir pastarosiomis dienomis bandau save pratinti prie naujų pareigų. Po truputį įsivažiuoju į naująją veiklą: kuo gilyn, tuo įdomiau, tik vieno dalyko gaila – kad para turi tik 24 valandas.

Esate baigusi anglų filologiją, dirbote vertėja. Ar kada nors manėte, kad pasuksite į pedagogiką?

Niekada neįsivaizdavau, kad taip nutiks. Mano gyvenime buvo trys „niekada“: niekada negrįšiu į Panevėžį, niekada nebūsiu mokytoja ir būdama jaunesnė maniau, kad niekada neturėsiu vaikų. Visi trys dalykai susiklostė priešingai. Dabar labai tuo džiaugiuosi. Kelerius metus dirbau vertėja, bet darbas alino – dažniausiai teko dirbti naktimis. Supratusi, kad tokio tempo neištversiu, nusprendžiau persikvalifikuoti ir baigti pedagogikos studijas.

Ir po nemažai metų gyvenimo Kaune grįžote į gimtajį Panevėžį?

Taip. Pradėjau vesti užsienio kalbos būrelius Velžio gimnazijoje. Būreliai patiko vaikams, tėvams, galiausiai mane pastebėjo gimnazijos direktorius ir pasiūlė tapti anglų kalbos mokytoja. Gana greitai apsigyniau metodininkės laipsnį, tapau direktoriaus pavaduotoja ugdymui, įsitraukiau į įvairias projektines veiklas... ir štai aš jau 8 metus Panevėžyje.

Pernai buvote išrinkta inovatyviausia šalies kalbų mokytoja. Kas lėmė sėkmę?

Niekada nelaikiau savęs tipiška mokytoja. Tokia, kokią visi įsivaizduoja – visada sėdinčią kabinete, visada rimtą. Aš norėjau parodyti vaikams, kad galima mokytis kitaip. Vesdavausi į vietos parduotuvėlę ir sakydavau, kad mes dabar esame užsienyje ir jūs „pirksite“ angliškai. Pakeičiau klasę – iš jos pašalinome suolus, dabar ten yra tik kėdės su atlenkiamais staliukais. Tai buvo tik pradžia, bet labai sėkminga.

Ačiū Dievui, kad buvo žmonių, kurie mane palaikė ir leido improvizuoti. Tiesą sakant, už galimybes plėsti akiratį ir tapti tuo, kas esu šiandien tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime, esu be galo dėkinga daugeliui žmonių, kurie ne tik drąsino ir palaikė, bet ir tiems, kurie kritikavo, bandė nuleisti ant žemės.

Iš kur sėmėtės idėjų?

Pradėjusi dirbti gimnazijoje rašiau projektus ir laimėjau finansavimą kvalifikacijos tobulinimo išvykoms į užsienį. Ispanijoje įvyko mano pirmoji pažintis su technologijomis, nes buvau pasirinkusi kursą apie planšečių taikymą pamokose. Tuo metu mano mokykloje jų dar nebuvo, bet grįžusi iškart pradėjau zyzti, kad mums jų reikia, noriu inovatyviai dirbti su vaikais.

Tuomet buvo išvyka į Jungtinę Karalystę. Ten gavau idėjų, kaip kalbų mokyti kitaip – per kalbėjimą, o ne akademinį rašymą. Taigi stengiausi neužsibūti klasėje, nuolat semtis žinių. Tą daryti galima ir neišvykstant iš Lietuvos. Yra programa „eTwinning“, esu jos ambasadorė Panevėžio regione. Programa vienija Europos mokyklas ir sudaro galimybes pedagogams dalintis patirtimi naudojant kompiuterius ir kitas technologijas. Taip po truputį ir susikroviau  idėjų bagažą.

Dabar turbūt jau ir pati tomis idėjomis dalijatės su mažiau patyrusiais?

Kaip tik prieš kelis mėnesius Panevėžio rajono švietimo centras pasiūlė įkurti inovatyvių mokytojų klubą. Jis nėra oficialus, tai savanoriška iniciatyva, kuri prasidėjo nuo to, kad kartu su švietimo centro direktoriaus pavaduotoja Renata Jankevičiene pakvietėme mokytojus ateiti pamatyti, kokius įrankius naudoju pamokose ir kaip.

Iš pradžių mes nedrąsiai svajojome, kad susidomės kokie 3-4 mokytojai. Bet tų entuziastų iš pradžių atėjo 5, paskui 10, dabar turime 19. Labai smagu, kai žmonės dega noru mokytis ir tobulėti. Net ir vyresni mokytojai to nori – gal tik kartais kuklinasi ir prisibijo.

Taikote inovatyvius mokymo metodus, tačiau visgi esate filologė, kalbų mokytoja. Kuo jus sudomino robotika?

Mane visada domino technika, mechanika. Vaikystėje mieliau rinkdavausi žaisti su brolio konstruktoriais, o ne lėlėmis. Jeigu kas nors namie sulūždavo, visada bandydavau pati suremontuoti. Studijuojant universitete mano pakraipa buvo techninės kalbos vertimas ir lokalizacija, t. y. produkto ar programos pritaikymas lietuvių kalbai ir kultūrinei terpei. Dirbdama vertėja versdavau buitinių prietaisų pritaikymo ir naudojimo instrukcijas. Turėdavau išsiaiškinti, kaip tas prietaisas veikia, kad galėčiau teisingai išversti. Kartais juokdavosi iš manęs draugai – gavai 10 eilučių tekstą, o verti pusę dienos. Bet man būdavo įdomu.

Sužinojusi apie „RoboLabo“ vadovo konkursą nedvejodama nusprendėte dalyvauti?

Šiek tiek delsiau, bet pamatę skelbimą pažįstami žmonės pradėjo jį siųsti man sakydami: „Vaida, dalyvauk, čia tau“. Kai sulaukiau daugiau nei 5 tokių žinučių, supratau, kad tikrai reikia pabandyti – o gal imsiu ir laimėsiu.

Ruošdamasi atrankai nusprendžiau, kad per pokalbį ne kalbėsiu, o parengsiu pristatymą – leisiu sau pasvajoti ir pristatysiu viziją, kur norėčiau nuvesti „RoboLabą“. Pradėjusi gilintis pamačiau, kiek daug įdomių ir dar neištyrinėtų sričių „RoboLabas“ apima, ir tai mane įtraukė.

Kokia toji vizija, kurią pristatėte?

Viziją pavadinau „Begalybė – ne riba“. Žinau, žiniasklaida rašo, jog „RoboLabas“ – tai robotikos varžybų centras. Bet aš manau, kad jis turėtų apimti gerokai daugiau – tapti traukos vieta, kur mamos su 3-4 metų vaikais galėtų pradėti pažintį su technologijomis. Mokiniams, kurie domisi robotika, bet dar neturi įgūdžių ar priemonių, tai turėtų tapti vieta, kur galėtų kurti, eksperimentuoti. Vyresnieji, kurie jau daug ką moka ir žino, turėtų čia surasti bendraminčių.

„RoboLabe“ turi būti vietos ir tiems žmonėms, kurie gyvenime dirba visai kitus darbus, bet laisvalaikiu norėtų išbandyti kažką naujo. Senjorai galėtų susiburti į būrelį, kuriame dalintųsi prisiminimais, kaip kažkada „Ekrano“ gamykloje gamino kineskopinius televizorius. Technologijos pasikeitė, bet gal jų įgūdžius galima pritaikyti nauju būdu?

Svarbiausia, kad „RoboLabas“ būtų gyva, visuomet pilna veiksmo vieta.

Idėjų daug, bet jas įgyvendinant tikriausiai nepavyks išvengti iššūkių.

Kai sužinojau, koks „RoboLabo“ plotas, pradėjau galvoti, kiekgi vaikų mes galėsime vienu metu priimti. Kas, jeigu rugsėjo mėnesį durys neužsivers: visi eis, eis, eis...  Kaip suvaldyti srautus, kad netektų kažko atstumti? Kita vertus, para yra 24 valandos, tai kodėl nepasiūlyti ir vakarinių užsiėmimų? Juk dabar net sporto klubai dirba visą parą (juokiasi).

Visada esate optimistė?

Tiesą sakant, kol kas aš dar neturiu baimių. Man atrodo, visada į viską žiūriu optimistiškai. Jeigu bus bėda, spręsim ir galvosim, ką daryti. O kol jos nėra, neverta sukti galvos.

„RoboLabas“ – ilgai lauktas projektas, simbolizuojantis Panevėžio atsinaujinimą. Ar manote, kad jo veikla turės didelę reikšmę miestui?

Tikrai didelę. 4-oji pramonės revoliucija ateina į Panevėžį, miestas pasiryžęs vykdyti plėtrą būtent šia kryptimi. Pramonė vis sparčiau diegia technologijas. Įmonėms reikalingi darbuotojai, kurie būtų imlūs, kūrybingi, nebijotų naujovių. Centras sudarys puikias galimybes vaikui tiek mokykloje, tiek popamokinėje veikloje ugdyti technologinius įgūdžius, tapti paklausios srities specialistu ir žinias pritaikyti įsidarbinant sėkmingose regiono įmonėse. Tai turėtų padėti pritraukti į miestą jaunų šeimų norinčių užtikrinti vaikams perspektyvią ateitį.

Beje, visai neseniai buvau stažuotėje, lankiausi Estijos mokyklose. Stebėjau technologijų užsiėmimus. Mokinys, kuris mums viską aprodė, pasakojo, kad šiemet įsigijo robotų, bet šie ne tokie geri, kokie bus viename Šiaurės Lietuvos mieste, kur steigiamas robotikos varžybų centras. Tąkart pagalvojau: „Oho, apie mus jau net Estijoje sklinda žinia“.

O juk dažnai save pliekiame, neva esame prastesni už estus.

Prieš 5 metus tikrai niekas nesvajojo, kad Panevėžys taip sparčiai žengs į priekį ir čia bus toks centras. Galbūt kažkas kartą drąsiai ir garsiai pasvajojo, tą svajonę kažkas išgirdo, užsikabino, taip prasidėjo sniego gniūžtės efektas. Tad tereikia žmonių – kur jie, ten ir idėjos, ir dideli planai, ir dar didesni rezultatai. Todėl ir pirmasis mano, kaip vadovės, darbas – suburti komandą. Mums reikia žmonių, turinčių daug potencialo, trykštančių energija, kūrybiškumu, idėjomis.

Vienas iš tokių žmonių esate jūs. Ką vadinate savo didžiausiomis stiprybėmis?

Pirmiausia, manau, savo patirtį projektinėje veikloje. Antra – optimizmas ir tikėjimas, kad tikrai viskas bus gerai. Jei ne dabar, ne šį mėnesį, tai kitą mes tikrai pasieksime užsibrėžtų tikslų. O trečia stiprybė... noras ir nebijojimas nerti ten, kur dar nieko nežinai. Visiškai nebijau naujovių. Aš visada sakau: kelias atgal yra visada, bet į priekį būna pasiūlytas tik vieną kartą. Jei nepasinaudosi galimybe, durys užsidarys ir kelias nusisuks į kitą pusę. Džiaugiuosi, kad šį kartą savo galimybe pasinaudojau.

Rubriką „Sėkmės istorija – Panevėžys“ inicijuoja programa „Kurk Lietuvai“ kartu su Panevėžio miesto savivaldybe.