Širdis traukė gyventi Lietuvoje
Gabrielius Maldūnas, Panevėžio klubo „7Bet-Lietkabelis“ žaidėjas, gyvenimo pamatus pirmiausia klojo Panevėžyje. Vėliau netikėtai išvyko į JAV ir ten baigęs mokslus paniro į profesionalaus sportininko kasdienybę Ispanijoje. Prieš kelerius metus Gabrielius grįžo į Lietuvą, o dabar su malonumu gyvena gimtajame mieste, kuriame ir žengė pirmuosius žingsnius krepšininko karjeroje.
– Panevėžys – Jūsų gimtasis miestas. Kokie vaikystės atsiminimai iš gyvenimo šiame mieste? Kokias linksmas istorijas ar vaizdus nešiojatės širdyje?
– Daugiausia smagių prisiminimų, susijusių su draugais. Ne paslaptis, kad daugelį sutikau krepšinio mokykloje. Drauge eidavome į Aukštaitijos sporto rūmus, kuriuose žaisdavome krepšinį ir taip leisdavome karštas vasaros dienas. Čia taip pat žiūrėdavome „Panevėžio“ ir „Techaso“ rungtynes, rinkdavome krepšininkų parašus. Žaidimo metu mums net leisdavo pačioje aikštelėje pasidarbuoti. Jei kuris krepšininkas rungtynių metu nukrisdavo ant parketo, šluotomis valydavome sušlapusį grindinį. Prisimenu, labai stengdavomės, kruopščiai šveisdavome, kad kitą sykį sportininkai čia nepaslystų. Tada buvome dar maži berniukai, jaudino bet kokia galimybė susitikti, iš arti pamatyti profesionalius krepšininkus.
– O kada ir kaip prasidėjo Jūsų kelias į krepšinį? Svajojote tapti sportininku?
– Antroje klasėje treneris Audrius Prakuraitis vyko į mokyklas ir kvietė vaikus lankyti krepšinio treniruotes. Pasakiau tėvams, kad norėčiau pabandyti, ir taip prasidėjo septynmečio krepšinio kelionė. Iš pradžių man nelabai patiko, bet tėvai skatino toliau treniruotis ir dabar labai džiaugiuosi, kad jų paklausiau, nemečiau šio sporto po pirmų mėnesių.
– 2009 metais išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas, Holderneso mokyklą. Papasakokite apie šį etapą: kaip priėmėte sprendimą leistis į tokią patirtį, kas padarė įspūdį, kaip sekėsi?
– 2008-ųjų vasarą su dviem draugais nuvykome į Klaipėdą, LCC krepšinio įgūdžių stovyklą, kurioje mane pastebėjo treneris Steponas Kairys. Po treniruotės pasiteiravo apie mano pažymius, paprašė kontaktų. Kitą dieną paskambino tėvams ir pasiūlė man mokytis JAV. Apie išvykimą už Atlanto nė negalvojau, neplanavau, bet treneris įtikino mane ir tėvus, kad tikrai verta, todėl nusprendėme išbandyti.
Patirtis buvo įspūdinga, ten gyventi ir mokytis – visiškai kitaip nei Lietuvoje. Mokslas ir sportas buvo greta, todėl nereikėjo nė vieno apleisti. Tai – bene reikšmingiausias ir žaviausias dalykas, nes mokytis man visada buvo labai svarbu. Džiaugiuosi, kad krepšinis atvėrė galimybę gauti vieno geriausių JAV universitetų, Dartmuto koledžo, diplomą ir septynerius metus Amerikoje semtis neįkainojamos gyvenimo ir mokymosi patirties.
– Profesionalią krepšininko karjerą pradėjote Ispanijoje, Hueskos klube „CB Peñas“. Kokie buvo pirmi įspūdžiai? Ką šis žingsnis Jums reiškė?
– Tas sezonas – įspūdingas, nes labai jaunos komandos (vyriausias žaidėjas – tik 24 metų) tikslas buvo neiškristi iš antrosios lygos. Tuo metu žaidėme labai gerai, darniai ir taip nužingsniavome iki antrosios lygos finalo. Vos keli žingsniai mus skyrė nuo aukščiausiosios Ispanijos lygos. Buvo tikrai geras sezonas ir man, ir komandai. Džiaugiuosi, kad ten nuvykau. Dar bendrauju su tuomečiais komandos vadovais, žaidėjais. Be to, ten susipažinau ir su Tadu Sedekerskiu, kuris iki šiol yra vienas geriausių mano draugų.
– O į ką atsižvelgia žaidėjai, svarstydami pasiūlymą prisijungti prie klubo? Kas Jums svarbiausia?
– Manau, svarbiausia vykti ten, kur esi labai laukiamas. Ne mažiau reikšmingas iš anksto numatytas trenerio sprendimas ir tavo vaidmuo komandoje, juk norisi atskleisti savo potencialą. Taip pat svarbus ir miestas. Aišku, kai esi jaunas, be šeimos, turbūt visuomet nori rinktis didesnį, aktyvesnį miestą, kuriame daug veiksmo ir pramogų. Na, o kai atsiranda šeima, turbūt pakanka ir mažesnio miesto, kuriame daug žalumos, jauku gyventi. Bet kiekvienas žaidėjas turi savo kriterijus ir unikalius norus, tik visiems vienodai svarbu įsitikinti, kad komandos vadovai ir treneriai tikrai nori matyti tave savo klube.
– Sportininkams dažnokai tenka pagyventi skirtingose šalyse. Kokie to privalumai ir trūkumai? Ar buvo minčių pasilikti, gyventi svetur visam laikui?
– Vieniems žaisti užsienyje labiau patinka, kitiems – mažiau. Man užteko poros profesionalaus krepšinio užsienyje metų ir jau norėjau grįžti į Lietuvą. Mokydamasis universitete stipraus ilgesio nejutau, nes ėjau į paskaitas, būrelius, o dėl tokios užimtos dienotvarkės mažai lieka laiko kitokioms mintims. Bet kai profesionalus žaidėjas į užsienį atvyksta be žmonos ar draugės, laikas ištįsta, pradėjau ilgėtis artimųjų, draugų, lietuviškos kultūros ar tiesiog Lietuvos kraštovaizdžio. Aišku, už gerą atlygį galima pakentėti kelis sezonus, bet dauguma profesionalių sportininkų vis tiek nori grįžti į gimtąją šalį. Net ir baigęs mokslus puikiame universitete neketinau JAV pasilikti visam laikui, nes visada širdis traukė gyventi Lietuvoje.
– Kaip tada pasakytumėte, kas yra tikrieji namai?
– Yra posakis: „Namai yra ten, kur tavo širdis“. Vieniems namai ten, kur jie užaugo, antriems – vieta, kurioje gyvena tuo momentu, tretiems – ten, kur praleidžia daugiausia laiko. Namai yra jausmas, tad kur jautiesi patogiausiai ir geriausiai, ten turbūt jie ir yra.
– Nesuklysiu sakydama, kad Jūsų širdis, namai – Panevėžyje?
– Šiuo metu – taip. Su žmona turime savą būstą, ramiai gyvename. Smagu, kad Panevėžyje vis daugiau žmonių mane atpažįsta, linki gero sezono ar rungtynių. Pajutau, kad panevėžiečiams „7Bet-Lietkabelis“ – labai svarbus, kiekvieną sykį išėjus į miestą pamatydavau žmonių su šios komandos atributika. Tai priverčia nusišypsoti, nes po truputį keliaujame į vieną tikslą – bendruomeniškumą ir draugystę visame mieste. Noriu gerinti Panevėžio vardą, stengiuosi kuo daugiau padėti ir Socialinių paslaugų centrui, integruoti vaikus į miesto gyvenimą, lankausi vaikų stovyklose, pasakoju mažiesiems apie krepšininkų kasdienybę. Praėjusiais metais startavo naujas projektas jaunuoliams – krepšinio įgūdžių tobulinimo stovykla „Tobulėk su Gabu“. Norisi tobulėti drauge su Panevėžio bendruomene, kurti šviesų, draugišką santykį.
– Jau kuris laikas žaidžiate Panevėžiotmo?
– Laikas su žmona visada smagus, mėgstame pasivaikščioti, dažnai lankomės Kultūros ir poilsio parke arba vaikštome „Ekrano“ marių pakrante, Panevėžio centre. Domiuosi ir kitais sportais – Formule 1, futbolu. Esu aistringas „Borussia Dortmund“ gerbėjas ir svajoju nuvykti į rungtynes „Signal Iduna Park“ stadione. Dar labai mėgstu skaityti knygas, nors šiam pomėgiui šiuo metu turiu kiek mažiau laiko.
– Kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą?
– Sakyčiau, šis etapas, gyvenimas Panevėžyje kartu su žmona – labai ramus ir geras. Nors ji kilusi iš Palangos ir daugiau nei 10 metų gyveno Vilniuje, čia atrado savo kasdienybės ritmą ir yra laiminga kurdama gyvenimą šiame mieste drauge su manimi. Tikiuosi, abu sugebėsime prisidėti prie Panevėžio augimo ir tobulėjimo, kaip jau tai daro ir kiti čia įsikūrę kultūringi, mandagūs žmonės. Mūsų visų tikslas turėtų būti, kad Panevėžys taptų vienu iš draugiškiausių ir tolerantiškiausių Lietuvos miestų.
Interviu iš „Mano dydžio miestas“ leidinio „Mano dydžio miestas – Panevėžys“.
Šią ir kitas panevėžiečių istorijas rasite ČIA.
Turizmo informacija: +370 615 40973
info@panevezysnow.lt