Naujienos

Užsienio investuotojus burianti Daiva Masiliūnienė: mes, gyvenantys Panevėžyje, nesirenkame lengviausio scenarijaus

Pramonės parko „Scan Investment“ vykdomąją vadovę ir Panevėžio užsienio investuotojų asociacijos prezidentę DAIVĄ MASILIŪNIENĘ apibūdinti keliais žodžiais nelengva. Geriau už visus pažįstanti Panevėžyje įsikūrusius Skandinavijos investuotojus moteris daug laisvo laiko skiria visuomeninėms veikloms. Nuo Panevėžio miesto savivaldybės įmonių valdybos iki Pramonės 4.0 vystymo iniciatyvos ir regiono plėtros tarybos – D. Masiliūnienės pilna visur. Ji įsitikinusi: gyvendamas Panevėžyje privalai priimti iššūkius ir kurti tokį miestą, kuriame būtų gera gyventi.

Kaip susiklostė, kad esate supama užsienio investuotojų?

Kadaise Norvegijos vyriausybės organizacija „SIVA“ nutarė investuoti Baltijos šalyse ir nupirko senas patalpas Panevėžyje, kurias norėjo paversti pramonės parku. Kadangi buvau baigusi pramoninės ir civilinės statybos mokslus, pasikvietė mane, kad pagal jų poreikius koordinuočiau patalpų renovaciją. Nuo to viskas ir prasidėjo. Pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, tęsiau darbus tuomečių pramonės parko nuomininkų, vėlgi norvegų, įmonėje „Hjellegjerde Baltija“.

Tiesa, po kurio laiko supratau, kad norėčiau dar paieškoti savęs, pasisemti patirties svetur, pasimokyti. Pasitarusi su šeima susikroviau lagaminą ir išskridau į Los Andželą. Norėjosi išbandyti, ką sugebėsiu nuveikti ten, kur nieko nepažįstu ir nebuvau.

Bet ilgai neužsibuvote?

Los Andžele puikiai sekėsi, bet po metų su šeima vis dėlto pradėjome svarstyti, kad reikėtų gyventi kartu. Ir tuo metu kaip tik paskambino iš „SIVA“. Jie girdėjo apie mano planus grįžti į Lietuvą ir pakvietė padėti vėl „užkurti“ pramonės parką Panevėžyje. „Hjellegjerde Baltija“ išsiplėtė ir išėjo, liko tuščios patalpos, reikėjo vėl įsukti verslą.

Ar buvo sunku priimti sprendimą?

Gyvendama JAV maniau, kad niekada negrįšiu į Panevėžį, blogiausiu atveju vyksiu į Vilnių. Bet kai gavau tokį pasiūlymą... Negalėjau atsisakyti. Su „SIVA“ buvo tikrai labai gera dirbti. Man patiko norvegiška verslo kultūra, pagarba žmogui, paprastumas, neaukštinimas savęs, kad ir kokio lygio vadovas būtum. Jaučiau, kad su tais žmonėmis augau. Tad pamaniau – gerai, bus iššūkis. Grįžusi į Panevėžį vėl įsukau verslą, radau nuomininkų, pritraukiau norvegiškų įmonių. Nebuvo sunku, nes norvegai mėgsta būti vieni prie kitų.

Tuo metu po truputį tapau Panevėžio patriote. Jaučiau kokybiško socialinio gyvenimo trūkumą, mačiau daug įvairių problemų, o norėjosi, kad čia būtų gera gyventi. Maniau, galbūt užsienio investuotojų balsas padės išjudinti Panevėžiui aktualius klausimus, didinti miesto patrauklumą miestiečiams ir investuotojams.

Tuomet ir nusprendėte įkurti Panevėžio užsienio investuotojų asociaciją?

Taip, su kolegomis nusprendėme suburti mūsų mieste investuojančius bendraminčius. Tikėjome, kad tai padės pritraukti daugiau investicijų. Tuo metu po truputį tapau Panevėžio patriote. Jaučiau kokybiško socialinio gyvenimo trūkumą, mačiau daug įvairių problemų, o norėjosi, kad čia būtų gera gyventi. Maniau, galbūt užsienio investuotojų balsas padės išjudinti Panevėžiui aktualius klausimus, didinti miesto patrauklumą miestiečiams ir investuotojams.

Stengėmės į susirinkimus kviesti miesto vadovus, kad girdėtų, ko trūksta investuotojams. Asociacija veikia iki šiol, narių vis daugėja – dabar jau kitų miestų įmonės nori įsitraukti, kad būtų arčiau Panevėžio investuotojų būrio.

Kas skandinavus traukia į Panevėžį?

Esame norvegiškiausias miestas Lietuvoje, o skandinavai mėgsta būti vienas šalia kito, kooperuotis, dalintis patirtimi. 2000 m. įsikūrus pirmiesiems investuotojams, sėkmingu pavyzdžiu pradėjo sekti kiti. Suprato, kad miestas turi daug potencialo, patyrusių specialistų, galinčių dirbti tekstilės, baldų gamybos įmonėse. Visada sakydavau: mūsų žmonės darbštūs, lojalūs, turi įgūdžių. Jeigu dirba, dirba labai gerai. Būtent to verslui ir reikėjo.

Ar vis dar galime pasiūlyti tai, ko reikia verslui?

Šiandien didelė problema – darbuotojų trūkumas. Universitetas, kolegija, kitos švietimo bei mokslo įstaigos, dirbdamos su verslu, tikiuosi, problemą padės spręsti. Žymus miesto atsinaujinimas, manau, irgi vienas iš kertinių dalykų, kas paskatins čia gyventi, dirbti. Ir, žinoma, jauni žmonės. Kuo daugiau jaunimo turėsime svarbiose pozicijose, tuo spartesnė, modernesnė bus miesto plėtra.

Ne tik jauni žmonės, bet ir užsienio investuotojai tikriausiai atneša kitokį požiūrį į miesto ir verslo plėtrą.

Taip. Net labai maži darbai, pavyzdžiui, užsienio investuotojų dovanotų sakurų sodinimas Senvagėje ar parama robotikai, rodo, kad galime dalintis ir kurti miestą kartu.

Vyksta daug susitikimų su mokyklų ir savivaldybių švietimo skyrių atstovais – diskutuojama, ko reikia vaikams, kad jie norėtų likti Panevėžyje. Jaunimui organizuojamos ekskursijos po gamyklas, kad pamatytų, kaip atrodo darbas jose, kokios aukštosios technologijos naudojamos. Užsienio kapitalo įmonės labai atviros tokioms iniciatyvoms. Dabar kaip tik sudarėme klausimyną, kuriame įmonių prašome nurodyti, kada gali priimti vaikus savanoriauti, vasarą praktikuotis. Esame savanoriška organizacija, bet po truputį einame į priekį ir, regis, pavyksta.

Lengva kurti verslą Vilniuje ar Los Andžele, kur yra galybė resursų, didžiulė paklausa ir rinka. O tu pabandyk ką nors padaryti Panevėžyje! Pradedu manyti, kad mes, gyvenantys Panevėžyje, esame ne tokie ir paprasti – nesirenkame lengviausio scenarijaus. Kurti čia gal ir sudėtingiau, bet to nebijome.

Esate aktyviai įsitraukusi ir į visuomeninę veiklą. Kodėl? Ar tai sąmoningas sprendimas?

Aš pati to savęs klausiu. Tai tarsi duotybė. Bėgau nuo šios vietos, bet mane kažkas vis tiek čia sugrąžindavo ir į daugybę veiklų įtraukdavo. Galvodavau – viskas, šis darbas baigsis, kažkur išskrisiu, pradėsiu kažką nauja. Bet tada ir vėl ką nors pasiūlydavo – tapti įmonės „Panevėžio specialus autotransportas“ nepriklausoma valdybos nare, įsitraukti į Panevėžio miesto Pramonės 4.0 patarėjų tarybos veiklą, dirbti regiono plėtros taryboje. Atsisakyti nenorėjau – tai puikus vertinimas to, ką darau. Be to, garbė prisidėti prie svarbių darbų.

Kita vertus, metams bėgant pradėjau kitaip viską vertinti. Lengva kurti verslą Vilniuje ar Los Andžele, kur yra galybė resursų, didžiulė paklausa ir rinka. O tu pabandyk ką nors padaryti Panevėžyje! Pradedu manyti, kad mes, gyvenantys Panevėžyje, esame ne tokie ir paprasti – nesirenkame lengviausio scenarijaus. Kurti čia gal ir sudėtingiau, bet to nebijome. Didžiuojuosi galėdama pasakyti, kad esu iš Panevėžio. Daug kas stebisi: „Oi, kaip tu ten gyveni? Ką ten veikti?“. O aš atsakau: „Kiek Vilniuje kainuoja sporto klubai ar darželiai? Kiek laiko užtrunkate iki jų važiuodami? Kiek laiko einate iki parko ar sugaištate vežiodami vaikus?“. Kol Vilniuje žmonės važinėja, mes Panevėžyje mėgaujamės gyvenimu, daugiau laiko skirdami sau ir artimiesiems.

Ar manote, kad Panevėžys prisidėjo prie jūsų sėkmės istorijos?

Taip, vienareikšmiai. Čia būdamas privalai priimti iššūkius, veikti ir kurti. Reikia nemažai nuveikti, kad būtų gera mums, miestiečiams, miesto svečiams, investuotojams dirbti ir gyventi. Visi turime nuolat stengtis.

© Gedimino Kartano nuotrauka