Naujienos

Ištaigingas dvaras, kuriame galima pamaitinti gražiausią Lietuvos ožką

Kasmet Panevėžio rajono Ramygalos mieste vyksta neįprastas grožio konkursas – renkama dailiausia Lietuvos ožka. Pernai šį titulą laimėjusi Cerinta gyvena itin prabangiai – Bistrampolio dvare. Norintieji gali pavaišinti šią „gražuolę“ morkomis. Jei „pietus“ tieksite per lėtai, užsiropš ji jums net ant pečių. Tame pačiame dvare eksponuojamas ir kryžius, prie kurio suklupęs mirė knygnešių karalius.

Panevėžio rajonas neabejotinai garsėja Kučių kaime atstatytu Bistrampolio dvaru. Dvarvietė čia egzistavo nuo XVII a., iki 1940 m. ji priklausė lenkų bajorų Bistramų šeimai, kuri buvo viena turtingiausių Panevėžio apskrityje – vertėsi žemdirbyste. Skaičiuojama, kad šiai šeimai priklausė net 4 tūkst. hektarų žemės.

Bistrampolio pavadinimas dvarui suteiktas XVIII a. antroje pusėje.

1850 m. Karolio Bistramo užsakymu išdygę klasicistinio stiliaus rūmai išlikę iki šių dienų – iš viso 9 pastatai, iš kurių 7 jau yra restauruoti bei pritaikyti naudojimui. Visą dvaro ansamblį, kurį sudarė net 22 pastatai, tuomet truko pastatyti 13 metų.

Bistramų šeima buvo sukaupusi didelę meno vertybių, knygų (turėjo apie 2 tūkst. jų, daugiausiai – grožinės literatūros lenkų ar prancūzų kalbomis), ginklų kolekciją, valdė turtingą giminės archyvą.

„Iš Karolio dvaro valdymą perėmė jo sūnus Vladislovas Bistramas. Jis su šeima čia gyveno iki 1939 m. Tarpukariu pasitraukė atgal į Lenkiją ir į dvarą nebegrįžo. Paliko viską, ką buvo sukaupę.

Sovietmečiu čia buvo įsikūręs gretimo kaimelio hidromelioracijos mokomasis ūkis, pirmame aukšte – kolūkio pirmininko kontora. Antrasis aukštas buvo paverstas bendrabučiu, kuriame gyveno daugiavaikės šeimos. Per tą laikmetį nepavyko išsaugoti neveik nieko. Autentiški restauracijos metu liko tik laiptai, jų mediniai turėklai, trečiame aukšte esančios palėpės rankomis tašytos gegnės. Bistramai naudojo tik pirmą ir antrą aukštus“, – pristatė ekskursiją po dvaro teritoriją surengusi Kristina Kriugiškienė, VšĮ „Bistrampolio dvaras“ vadybininkė.

Ilgai buvo apleistas

Ilgus metus, anot K.Kriugiškienės, dvaras ėjo iš rankų į rankas. Kurį laiką net buvo be šeimininko, priklausė ir Panevėžio rajono savivaldybei. Apie 1991 m. savivaldybės valdininkams pavyko surasti vieną iš tiesioginių paveldėtojų Bistramų, kuris tuo metu gyveno Anglijoje. Jam buvo parašytas oficialus raštas, klausta, ar jis nežada imtis dvaro sutvarkymo darbų, tačiau gautas neigiamas atsakymas: Bistramų palikuonis gyvena tik iš pensijos, tad neturi jokių galimybių grįžti.

„Pasakė: „Pasiimkit tą dvarą, darykit, ką norit“. Jis atsisakė visų teisių į dvarą, tad jo būklė toliau blogėjo. Centrinius rūmus nuo visiško sugriuvimo kurį laiką saugojo tik stogas, kuris buvo likęs dar pakankamai geros būklės. Antrasis aukštas jau buvo beįkrintąs į pirmąjį aukštą. Kitų ūkinių pastatų būklė buvo dar blogesnė – neturėjo net stogo“, – prieš keletą dešimtmečių vyravusią situaciją nubrėžė K.Kriugiškienė.

Apie 2000-uosius metus dvaro gaivinimo iniciatyvą iš Panevėžio rajono savivaldybės perėmė Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra. Buvo organizuojamos visuomeninės talkos, aptvarkyta aplinka, išasfaltuotas keliukas, tačiau pristigus lėšų, dvaro būklė toliau blogėjo, kol 2002 metais iniciatyvos nesiėmė VšĮ Jaunimo integracijos galimybių centras. Ši įstaiga ėmė rengti projektus, norėdama gauti Europos Sąjungos fondų paramą. Taip prasidėjo dvaro atgimimas.

Baldai – iš Argentinos

Centriniai dvaro rūmai restauruoti 2008 m. Dvaro interjeras atkurtas daugiausiai remiantis rašytiniais, istoriniais šaltiniais. To laikmečio nuotraukų Lenkijos archyvuose išliko nedaug. Žinoma, kad pirmame aukšte Bistramai buvo įkūrę svečių kambarius, didžiulę salę. Antras aukštas buvo skirtas reprezentacijai. Jame – didesni ir mažesni salonai, valgomasis, darbo kabinetas, biblioteka. Šiuo metu šventėms, renginiams nuomojamos 4 salės. Didžioji baltoji menė talpina apie 70-80 žmonių, ją puošia braziliško marmuro židinys, atkeliavęs iš Argentinos antikvariato. Kiek žinoma, Bistramai taip pat turėjo židinius, kai kuriose patalpose buvo koklinės krosnys.

Šiuo metu šventėms, renginiams nuomojamos 4 salės. Didžioji baltoji menė talpina apie 70-80 žmonių, ją puošia braziliško marmuro židinys, atkeliavęs iš Argentinos antikvariato. Kiek žinoma, Bistramai taip pat turėjo židinius, kai kuriose patalpose buvo koklinės krosnys.

„Visi centriniuose rūmuose esantys antikvariniai baldai, sietynai, gobelenai, paveikslai yra atkeliavę iš Argentinos, daugiausiai – iš Buenos Airių antikvariatų. Kada prasidėjo rūmų restauracija, Argentina išgyveno finansų krizę, buvo nuvertėjusi vietinė valiuta, tad už palankią kainą buvo galima įsigyti kokybiškų meno dirbinių. Tai yra Europos menininkų darbai, kurie atitinka XIX a. pab. – XX a. pr. laikotarpį. Gaila, nežinome beveik nė vieno paveikslo autoriaus, pavadinimo“, – vedžiodama po dvariškas sales, atskleidė K.Kriugiškienė.

Salėse palikti intarpai, atspindintys ano laikmečio palikimą – kaip atrodė sienos prieš restauraciją. Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad kai kurios priėmimams skirtos patalpos buvo muštos audiniu, vyravo, pvz., gėlių motyvai.

Dvare šiuo metu veikia 3 žvaigždučių viešbutis, kuriame įrengta 13 kambarių. Kiekvienas jų turi savo pavadinimą. Štai palėpėje esantys 8 kambariai pavadinti Bistramų vaikų vardais. Jei atvyksta svečias tokiu pačiu vardu, administracija gali taikyti nuolaidą.

Ledainė veikė kaip šaldytuvas

Iki šių dienų išliko dar 10 kitų dvaro sodybos ansamblio pastatų, kurių seniausi yra 1820 m. Visi ūkiniai pastatai buvo statyti naudojant lauko akmenis.

Štai buvusiame žirgyne nuo 2010-ųjų veikia apie 400 žiūrovų talpinanti koncertų salė, sodininko namelyje – atokesni apartamentai, karietinėje – 2 žvaigždučių viešbutis, kuriame įrengta 19 kambarių bei nedidelis SPA su sauna, sūkurine vonia ir masažų kabinetu.

Dvaro teritorija iš viso užima apie 10 hektarų, čia dirba 32 darbuotojai, pasamdytos ir 4 ukrainietės.

Pirmiausia užsukame į buvusią ledainę, kurioje 2016 m. įrengtas dvaro lankytojų informacijos centras. Ledainė anuomet tarnavo kaip šaldytuvas – iš vietinių tvenkinių buvo nešamas ledas, ant jų talpinami maisto produktai. Ilgą laiką po restauracijos ledainė veikė kaip sandėliukas, o dabar čia pasakojamos istorijos apie Bistramų giminę bei dvarą

„Vladislovas Bistramas dalyvavo viename iš 1863 m. sukilimo mūšių, kuris vyko netoli Bistrampolio – už poros kilometrų nuo čia, miškelyje. Tam mūšiui vadovavo kunigas Antanas Mackevičius. Po mūšio Vladislovui Bistramui teko kuriam laikui atsitraukti, jis buvo perrengtas rabinu ir išgabentas į Prūsiją. Vėliau pasiekė Vokietiją, kur baigė mokslus. Po kelerių metų jis grįžo į Bistrampolį pas šeimyną. Šiek tiek pavažiavus keliuku po kaire yra Bistramų šeimos kapinaitės. Jie čia nepalaidoti, tik yra pastatytas antkapinis šeimos paminklas, įamžinantys dvaro šeimininkų istoriją“, – istoriją nupasakojo K.Kriugiškienė.

Kryžius, prie kurio sukniubo knygnešys

Buvusioje dvaro elektrinėje (manoma, tai buvo viena pirmųjų elektrinių Aukštaitijoje) dabar įrengta koplytėlė (mišios neaukojamos, teikiamas tik krikšto sakramentas, laiminamos jubiliejinės santuokos, vyksta kultūriniai renginiai, pamokos mokiniams), veikia ir knygnešystės muziejus. Jame eksponuojamas daugiau nei 100 metų menantis, minimaliai restauruotas kryžius, prie kurio rastas miręs knygnešių patriarchu vadinamas Jurgis Bielinis.

„1918 m. sausio 17 d., likus mėnesiui iki Nepriklausomybės paskelbimo, Jurgis Bielinis iš Biržų rajono išsiruošė į ilgą kelionę – į Vilnių, norėdamas paklausti, kodėl nėra skelbiama Lietuvos Nepriklausomybė. Pasikinkęs arkliuką į roges, jis jojo užšalusia upės vaga. Sustojusį pasisvečiuoti Pasvalio rajone pas draugą Joną Mitkų, jį ištiko širdies smūgis. Jurgis Bielinis rastas sukniubęs prie sodyboje stovėjusio kryžiaus, vos išlipęs iš rogių. Palaidotas knygnešys Tėviškėje Biržų rajone, o kryžius, prie kurios rastas miręs, eksponuojamas Bistrampolio dvaro koplytėlėje.

Freskas, skirtas knygnešystei, visam spaudos draudimo laikotarpiui, čia nutapė Antanas Kmieliauskas“, – įdomią istoriją papasakojo ekskursijos vedlė.

Dvare šiomis dienomis nuolat minimos su Bistramų šeima susijusios šventės, jau 20-tą kartą rengiamas festivalis, organizuojamos konferencijos ar parodos, menininkų plenerai, kuriami dokumentiniai filmai.

„Lenkų režisierius Tadeuszas Bistramas yra Bistrampolio dvaro statytojų proproproprovaikaitis, dažnas svečias pas mus. Šiuo metu jis pensininkas, bet vis dar kuria, filmuoja. Su juo esame sukūrę du dokumentinius filmus. Beje, kadangi turime aerodromą, karantino metu čia organizavome „drive in“ ir „fly in“ kino seansus bei koncertus“, – atskleidė K.Kriugiškienė.

Atokiau nuo dvaro stovi buvusios „kukurūznikų“ dirbtuvės. Pastatas dvaro teritorijoje išdygo tarybiniais metais. Iš „kukurūznikų“ tuomet buvo tręšiami laukai. Dabar dalis pastato naudojamas kaip sandėlis, kita dalis išnuomota privačių lėktuvų pilotams.

„Yra ir 600 metrų pakilimo takas, kuris išasfaltuotas. Galėtume priimti dviviečių lėktuvų avarinius nusileidimus“, – pristatė pašnekovė.

Šeimos norus pildanti skulptūra

Parko teritorijoje netrūksta Vlado Kančiausko kurtų skulptūrų – iš viso jų čia 19, tačiau itin išsiskiria į žymiąją Kopenhagos undinėlę panaši Šv. Onos skulptūra, 2017 m. atkeliavusi iš Jeruzalės antikvariato.

„Įdomi istorija. Ši skulptūra ilgus metus stovėjo vienų krikščionių namuose, jų namų sode. Vėliau tie namai buvo parduoti islamo išpažinėjams. Aišku, tos krikščioniškos skulptūros išsibarstė po įvairius antikvariatus. Vieną iš jų atrado „Bistrampolio dvaro“ direktorius, keliavęs po Jeruzalę. Priėjus arčiau matyti, kad bronzinės skulptūros viršugalvis, veidas ir ranka blizga. Būtent šias vietas liesdami tikintieji tikėjo, kad visi jų troškimai išsipildys. Dabar skulptūra stovi vos tik perėjus tiltelį. Vestuves mūsų dvare švenčiantis jaunikis perneša nuotaką ir kartu jie išsako savo troškimus Šv. Onai. Juk ji – ir šeimų globėja“, – teigė K.Kriugiškienė.

Apžiūrime ir dvaro parke stovinčią rotondą. Po ja yra rūsys, kuriame kadaise buvo sandėliuojamos daržovės, laikomas vynas.

„Rotondos rūsys su dvaro rūmais buvo sujungtas požeminiu tuneliu. Nelabai kas tikėjo, kad jis buvo, bet tvarkant parką rasta tunelio pamūrinimo akmenų likučių. Sklando ir legenda, kad ponas Bistramas vakarais paslapčia nuo ponios Bistramienės eidavo tuo tuneliu vyno į rūsį gurkšnoti“, – šyptelėjo K.Kriugiškienė.

Auga gražiausia Lietuvoje ožka

Bistrampolio dvare prie registratūros svečius pasitinka 4-erių metų papūga Ara.

Netrūksta čia ir daugiau gyvūnėlių. Štai buvusiose veršidėse veikia žirgynas, kuriame auginami 5 žirgai. Jiems čia įrengtas net ir dušas. Kasmet Bistrampolio dvare organizuojamos konkūro varžybos.

Viename iš vis dar neatnaujintų pastatų svajojama įrengti maniežinę, kurioje jodinėjimo paslaugos būtų teikiamos nepriklausomai nuo metų laiko, oro sąlygų.

Pernai birželį Bistrampolio dvare atidarytas nedidelis gyvūnų ūkis, kuriame auga ir gražiausia 2021 m. Lietuvos ožka, vardu Cerinta. Šį titulą ji iškovojo Ramygaloje kasmet vykstančiuose rinkimuose.

„Pas mus Cerinta gyvena nuo pernai kovo. Atkeliavo iš augintojo Panevėžio rajone. Birželį buvo debiutas konkurse ir laimėjo užtikrintai. Gavo karūną. Debiuntantės sėkmė. Išskirtinė Cerinta – turi nulėpusias ausis, neturi ragiukų. Žaisminga, šokinėja kaip šuniukas, tvarkingai eina su pavadėliu, kai kitos spyriojasi. Juokavo, ar ne šuniuką kartais atsivežėme. Konkurse tai buvo naujiena, nes į jį dažniausiai atkeliauja paprastos ūkininkų ožkelės, neveislinės“, – šyptelėjo K.Kriugiškienė.

Be ožkyčių, dvaro teritorijoje auga ir avyčių, alpakų, triušių, naminių paukščių.

„Ne visi vaikai dabar žino, kaip atrodo šie gyvūnai, tad mažuosius lankytojus įleidžiame į atvarą, kad jie pamaitintų tuos gyvūnus, paglostytų ir nusipaveiksluotų su jais. Ne tik žirgai, delfinai yra terapiniai gyvūnai“, – teigė ekskursijos vedlė.

Panevėžio rajono savivaldybė šiuo metu vis dar turi akcijų, tačiau pagrindinis dvaro valdytojas, o kartu ir viešosios įstaigos direktorius, yra Kupiškio rajone klebonaujantis kunigas Rimantas Gudelis.

Informacija: 15min.lt