Naujienos

Panevėžio cukraus fabriko istorija tęsiasi: „Minčių kavinėje“ atidaryta išskirtinė paroda

Panevėžio cukraus fabrikas uždarytas 2008 metais. Tačiau, džiugu, kad istorijai nelemta grimzti užmarštin. „Cukrininkai“ – taip vadino save buvusieji Cukraus fabriko darbuotojai – iki šių dienų pasakoja prisiminimus, kviečia prisiminti kadaise šalies pramonei didelę įtaką turėjusio pastato istorijas. Cukraus fabrikas Panevėžyje atidarytas 1940 m. ir veikė beveik septynerius dešimtmečius.

Dukra nori išsaugoti tėvo palikimą

Visą gyvenimą besidominti savo tėvo Kęstučio Likos darbu Cukraus fabrike, dukra Eglė Likaitė, nusprendė, jog reikia tęsti „cukrininkų“ egzistavimą. Radusi bendramintę, panevėžietę verslininkę Miglę Gruzdenę, ji pradėjo puoselėti ir stengtis įgyvendinti savo turimą idėją.

„Neatsitiktinai, turbūt ir aplinkybės sudėliojo taip, kad ekspozicijos atidarymo data beveik sutampa su Cukraus fabriko atidarymo data, todėl pasirinkome atidaryti cukraus kolekciją, kurią surinko paskutinysis fabriko direktorius K. Likas. Specialiai datos nederinome, tačiau, kai dar kartą peržiūrėjome istoriją, džiugiai nustebome pačios kartu su jo dukra E. Likaite“, – prabilo Miglė Gruzdenė, kolekcijos eksponavimo organizatorė.

E. Likaitė specialiai į šios ekspozicijos atidarymą atvyko iš sostinės, kurioje ir gyvena. Išsaugojusi tėčio, ilgamečio „cukrininko“, Cukraus fabriko direktoriaus asmeninę cukraus kolekciją, ji nusprendė, kad pastarajai laikas išvysti dienos šviesą. Cukraus gabalėliai rinkti iš daugelio pasaulio šalių.

„Taip ir prasidėjo idėjos vystymas. Susipažinome su Migle atsitiktinai, vienos ekskursijos Panevėžyje metu. Ji itin domėjosi Panevėžio istorija, todėl iškart užsimezgė diskusija, radome bendrų minčių“, – prisiminė E. Likaitė.

Noras parodyti panevėžiečiams niekada neeksponuotą cukrų

Puoselėjant Panevėžio cukraus fabriko atminimą, buvusio fabriko direktoriaus dukra, keliauja po egzotines Azijos šalis, parsiveždama Lietuvoje neeksponuoto cukraus. Taip tikėdamasi, jog gali pratęsti istoriją.

„Asmeniniai geri įspūdžiai apie „Minčių kavinės“ savininkę Miglę padėjo tvirtą pagrindą bičiulystei. Tai – žmogus, kuriam rūpi parodyti nematytą arba išieškotą maisto pramonės istoriją“, – atviravo moteris ir toliau pasakojo, kad abi su M. Gruzdene, įsivardijo, jog nori parodyti panevėžiečiams niekad neeksponuotą cukrų, rinktą iš viso pasaulio.

„Dar viena svarbi šios ekspozicijos žinutė – tikimės, kad Cukraus fabriko pastatai išliks, bus išsaugoti vieno žymiausių architektų A. Funkos, kūryba. Buvusiame administraciniame pastate galėtų būti atkurtas fabriko muziejus arba menininkų loftai, erdvės, kuriose klestėtų istorija bei integruotųsi kūryba. Taip daroma visame pasaulyje“, – viltį išreiškė ji.

Įvairovė „Minčių kavinėje“

Norint prisidėti prie istorijos puoselėjimo, tenka keisti dizainą, kuris primena ne maisto pramonės darbą ir suteikia galimybę prisiminti tai, ko žmonės nėra matę ar girdėję. Taip pasielgė ir „Minčių kavinės“ vadovė M. Gruzdenė – savo patalpas išdekoravusi nuotraukomis.

„Erdvė asmeninei K. Liko kolekcijai puikiausiai buvo tinkanti „Minčių kavinėje“. Čia vietoje staltiesių – stalviršiai su nuotraukų koliažais, menančių tiek miesto maisto pramonės, tiek ne maisto pramonės istoriją“, – erdvės parinkimo momentą prisiminė pati kavinės savininkė.

„Taip pat šioje erdvėje galima rasti ir kitų Panevėžio miesto arba Aukštaitijos kultūros istoriją pasakojančių elementų, pavyzdžiui, „Senvagės“ bei „Vyno“ žurnalai, įvairūs lietuviškos atributikos suvenyrai, gaminiai, Sofijos Smetonienės patiekalai, kiti gaminiai, gaminti pagal istorines receptūras. Čia ir kėdžių atlošai iš knygų – viskas prikelta antram gyvenimui“, – kalbėjo M. Gruzdenė.

Informacija: jp.lt